Partizaninių pokario kovų ištakos Lietuvoje susiformavo dar 1944 m. vasarą, kai Lietuvos laisvės armija (LLA) organizavo pasipriešinimą Raudonosios Armijos užimtoje teritorijoje, į kurį įsijungė Lietuvos kariai, Šauliai, LAF ir VLIK aktyvistai, Vietinės rinktinės nariai, represuotų ir ištremtų į Sibirą artimieji. Vyrai ėmė slapstytis, vengdami armijos, saugumo represijų, plėšikavimo ir mobilizacijos.
Skirtingai nuo Latvijos ir Estijos, kur buvo ženkli nacistinės Vokietijos žvalgybos Abvero įtaka, pasipriešinimas sovietinei valdžiai Lietuvoje kilo labiau stichiškai. Miške slapstėsi ir nespėję pasitraukti į vakarus kariniai nusikaltėliai - holokausto dalyviai, naikinę žydų tautybės asmenis. Tokių asmenų Lietuvos partizaniniame judėjime 1945 metais buvo apie 1 procentą. Sovietinė propaganda, norėdama sumenkinti partizaninį judėjimą, tvirtino priešingai ir partizanus vadino banditais, o suformuotus iš pritariančių valdžiai ginkluotus būrius, talkinusius reguliariai Raudonajai armijai - liaudies gynėjais, kuriuos savo ruožtu, žmonės vadino paniekinamai - stribais (rus. истребитель - naikintojas) arba skrebais. Partizanai nuo pirmų dienų susilaukė gausaus priešo atakų - sovietinio saugumo NKGB-MGB klastos, palaikomos generolo Vetrovo divizijų, ir vykdytos per savo agentus, siunčiamus partizanauti ir naikinti partizaninį judėjimą iš vidaus.
Lietuvoje 1944-1952 m. laikotarpiu buvo suimta 18 819 pasipriešinimo sovietų okupacijai dalyvių, iš kurių 12 459 buvo pogrindžio kovotojų rėmėjai. Per visą partizaninio karo laiką, Lietuvoje žuvo 20 101 partizanas (apie pusę 16-21 metų amžiaus). Per šį laikotarpį legalizavosi 8 493 kovotojai. Istorikų duomenimis 1944 m. rudenį veikė apie 12 tūkst. Lietuvos partizanų, 1945 m. pavasarį apie 30 tūkst., 1946 m. vasarą - apie 4,5 tūkst., 1950 m. rudenį apie 1,2 tūkst. Lietuvos partizanų.
Skirtingai nuo Latvijos ir Estijos, kur buvo ženkli nacistinės Vokietijos žvalgybos Abvero įtaka, pasipriešinimas sovietinei valdžiai Lietuvoje kilo labiau stichiškai. Miške slapstėsi ir nespėję pasitraukti į vakarus kariniai nusikaltėliai - holokausto dalyviai, naikinę žydų tautybės asmenis. Tokių asmenų Lietuvos partizaniniame judėjime 1945 metais buvo apie 1 procentą. Sovietinė propaganda, norėdama sumenkinti partizaninį judėjimą, tvirtino priešingai ir partizanus vadino banditais, o suformuotus iš pritariančių valdžiai ginkluotus būrius, talkinusius reguliariai Raudonajai armijai - liaudies gynėjais, kuriuos savo ruožtu, žmonės vadino paniekinamai - stribais (rus. истребитель - naikintojas) arba skrebais. Partizanai nuo pirmų dienų susilaukė gausaus priešo atakų - sovietinio saugumo NKGB-MGB klastos, palaikomos generolo Vetrovo divizijų, ir vykdytos per savo agentus, siunčiamus partizanauti ir naikinti partizaninį judėjimą iš vidaus.
Lietuvoje 1944-1952 m. laikotarpiu buvo suimta 18 819 pasipriešinimo sovietų okupacijai dalyvių, iš kurių 12 459 buvo pogrindžio kovotojų rėmėjai. Per visą partizaninio karo laiką, Lietuvoje žuvo 20 101 partizanas (apie pusę 16-21 metų amžiaus). Per šį laikotarpį legalizavosi 8 493 kovotojai. Istorikų duomenimis 1944 m. rudenį veikė apie 12 tūkst. Lietuvos partizanų, 1945 m. pavasarį apie 30 tūkst., 1946 m. vasarą - apie 4,5 tūkst., 1950 m. rudenį apie 1,2 tūkst. Lietuvos partizanų.