Juozas Lukša-Daumantas (slapyvardžiai: Juozas Lukša-Vytis, Skirmantas, Kazimieras, Araminas, Kęstutis, Skrajūnas, Daumantas) – partizanas, kovotojas už Lietuvos laisvę. Gimė 1921 m. Juodbūdžio kaime, Šilavoto parapijoje, Marijampolės apskrityje. Jo tėvas Simonas turėjo 33 ha ūkį. Mirus pirmajai žmonai, Simonas vedė antrą kartą, turėjo 5 sūnus ir 1 dukterį. Mokydamasis gimnazijoje Juozas priklausė ateitininkams, o vėliau - studentų ateitininkų technikų „Grandies“ korporacijai.
Tik baigęs gimnaziją įsijungė į Lietuvių aktyvistų frontą. 1941 m. pradžioje areštuotas ir įkalintas. Tik prasidėjęs karas jį išlaisvino. Būdamas sovietiniame kalėjime tikriausiai suprato, kaip tautai brangi laisvė ir nepriklausomybė, subrendo rezistencinei kovai, kurią jis tęsė, kol žuvo.
Tai buvo tvirto sudėjimo, vidutinio ūgio ir geros sveikatos vyras. Tik sinusitas buvo dažnas, nes partizanaudamas ilgai gyveno miškuose, drėgnose slėptuvėse. Iš tėvo paveldėjo religingumą ir nepaprastą tvirtybę. Jis buvo aštraus ir blaivaus proto, išlaikantis dvasios pusiausvyrą, nors ir labai temperamentingas. Gana praktiškas, bet atviros sielos, mylintis kas gražu, kilnu ir teisinga. Turėjo stiprią valią, nepalaužiamą ryžtingumą, didžiulį pasitikėjimą savimi, pareigingas, labai geros atminties. Nepakentė apgaulės, ištikimas, tiesus ir teisingas, rūpinosi kitais. Labai principingas, kita vertus, geraširdis, nuoširdus, draugiškas, jautrios sielos ir kūrybingos vaizduotės žmogus.
Vokiečių okupacijos metais studijavo Kauno universitete architektūrą ir dalyvavo pogrindinėje veikloje Lietuvių fronte. Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, tęsė architektūros studijas ir priklausė Lietuvos išlaisvinimo tarybai (LIT). Universiteto raštinėje jam pavyko sunaikinti studentų ir dėstytojų anketas, kurias radusi MGB būtų represavusi žmones. Jau okupacijos pradžioje suėmė jo brolį Jurgį, kurį Juozui pavyko išlaisvinti. Jurgis išėjo partizanauti. Visi broliai atsidūrė partizanų eilėse. Pirmasis žuvo Jurgis, užkluptas namuose, sodyboje mirė tėvas, Kazlų Rūdos miškuose, dengdamas draugų atsitraukimą, žuvo Stasys, pateko į nelaisvę Antanas, kuris praėjo tardymų ir lagerių pragarus ir išliko gyvas.
1945 m. sovietų saugumui suėmus didesnę dalį LIT narių, Lukša įsijungė į Lietuvos partizanų sąjūdį (kuris taip pat greitai MGB buvo sunaikintas). 1946 metų pradžioje prisijungė prie Suvalkijos ginkluotų partizanų.
Antisovietinėje rezistencijoje greit iškilo, veikė įvairiausiais slapyvardžiais: Juodis, Skirmantas, Vytis, Arminas, Kęstutis, Skrajūnas, Daumantas. Būdamas įžvalgaus, šalto proto ir drąsus, pasižymėjo karinėse operacijose prieš sovietų karines pajėgas. 1946 m. lapkričio 1 d. gavo kapitono laipsnį. Lukša įsijungė į bendros partizanų vadovybės kūrimą, tai atitiko ir MGB slaptos operacijos tikslus. Jie tikėjosi suimti visą partizanų vadovybę ir ją likviduoti. Tačiau Lukša sugebėjo demaskuoti Erelio (J. Markulio) bendradarbiavimą su MGB ir taip išgelbėjo partizaninį judėjimą. Numatytas apygardų vadų suvažiavimas įvyko anksčiau ir įrodė Erelio išdavystę. Fiktyviai paskelbtoje vietoje siautėjo MGB daliniai. Dalis partizanų, nepatikėjusių išdavyste, žuvo, bet pagrindinės jėgos buvo išsaugotos.
1947 m. sausį Lukša buvo paskirtas Birutės rinktinės vadu, o 1947 m. gegužę su Jurgiu Krikščiūnu-Rimvydu pasiųstas į Lenkiją atkurti ryšių su VLIK‘u. Grįžęs iš Lenkijos vadovavo Birutės rinktinei, redagavo Laisvės žvalgą ir Kovos kelią. 1947 m. gruodžio 15 d. kaudamasis prasiveržė į Lenkiją kaip BDPS Prezidiumo įgaliotinis Vakaruose.
1947 m. pradžioje pasiekė Vakarus. Pabuvojęs Švedijoje ir Vakarų Vokietijoje, apsigyveno Prancūzijoje. Lukša ruošėsi grįžti į Lietuvą. Jo tikslas buvo gauti ginklų, informuoti užsienio žmones apie padėtį Lietuvoje. Tačiau gauti konkrečios pagalbos buvo labai sunku. 1948 m. liepos 9 d. dalyvavo Badene vykusiame pasitarime su VLIK‘o atstovais Lietuvos išlaisvinimo klausimu. 1949 m. spalio 14 d. paskirtas LLKS atstovu užsieniui ir LLKS visuomeninės dalies Politinio skyriaus viršininku, suteiktas kapitono laipsnis.
Gyvendamas Prancūzijoje išėjo prancūzų žvalgybos mokyklą, lankė ir amerikiečių žvalgų mokyklą Vokietijoje. Užsienyje paraše atsiminimų knygą „Partizanai už geležinės uždangos“. 1950 m. liepos 23 d. vedė, spalio 3 d. oro desantu grįžo į Lietuvą. Buvo išmesti ne ten, kur planavo, negalėjo rasti konteinerio su ginklais ir amunicija. Grįžęs į Lietuvą Juozas čia išbuvo lygiai metus. Žuvo 1951 m. rugsėjo 4 d. Veiverių valsčiuje prie Pažėrų kaimo. Jis buvo paskutinis, atkeliavęs iš Vakarų su parama Lietuvai. Juozo Lukšos mirtis buvo surežisuota MGB štabo. Klasta išdaviko Jono Kukausko buvo įviliotas į spąstus. Juozas Lukša buvo patriotas, vargęs, kentėjęs ir kovojęs dėl Tėvynės. Jis nusipelnė ir tuo, kad nuvežtu laišku Pijui XII ir kitokia medžiaga atskleidė pasaulio visuomenei apie sovietų terorą ir lietuvių tautos pasipriešinimą jam. Tragiškai susiklosčiusias Lietuvai sąlygas jis priėmė didvyriškai, palikdamas ateities kartoms savo pavyzdžio testamentą kaip kovoti už laisvę ir teisingumą.
Tik baigęs gimnaziją įsijungė į Lietuvių aktyvistų frontą. 1941 m. pradžioje areštuotas ir įkalintas. Tik prasidėjęs karas jį išlaisvino. Būdamas sovietiniame kalėjime tikriausiai suprato, kaip tautai brangi laisvė ir nepriklausomybė, subrendo rezistencinei kovai, kurią jis tęsė, kol žuvo.
Tai buvo tvirto sudėjimo, vidutinio ūgio ir geros sveikatos vyras. Tik sinusitas buvo dažnas, nes partizanaudamas ilgai gyveno miškuose, drėgnose slėptuvėse. Iš tėvo paveldėjo religingumą ir nepaprastą tvirtybę. Jis buvo aštraus ir blaivaus proto, išlaikantis dvasios pusiausvyrą, nors ir labai temperamentingas. Gana praktiškas, bet atviros sielos, mylintis kas gražu, kilnu ir teisinga. Turėjo stiprią valią, nepalaužiamą ryžtingumą, didžiulį pasitikėjimą savimi, pareigingas, labai geros atminties. Nepakentė apgaulės, ištikimas, tiesus ir teisingas, rūpinosi kitais. Labai principingas, kita vertus, geraširdis, nuoširdus, draugiškas, jautrios sielos ir kūrybingos vaizduotės žmogus.
Vokiečių okupacijos metais studijavo Kauno universitete architektūrą ir dalyvavo pogrindinėje veikloje Lietuvių fronte. Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, tęsė architektūros studijas ir priklausė Lietuvos išlaisvinimo tarybai (LIT). Universiteto raštinėje jam pavyko sunaikinti studentų ir dėstytojų anketas, kurias radusi MGB būtų represavusi žmones. Jau okupacijos pradžioje suėmė jo brolį Jurgį, kurį Juozui pavyko išlaisvinti. Jurgis išėjo partizanauti. Visi broliai atsidūrė partizanų eilėse. Pirmasis žuvo Jurgis, užkluptas namuose, sodyboje mirė tėvas, Kazlų Rūdos miškuose, dengdamas draugų atsitraukimą, žuvo Stasys, pateko į nelaisvę Antanas, kuris praėjo tardymų ir lagerių pragarus ir išliko gyvas.
1945 m. sovietų saugumui suėmus didesnę dalį LIT narių, Lukša įsijungė į Lietuvos partizanų sąjūdį (kuris taip pat greitai MGB buvo sunaikintas). 1946 metų pradžioje prisijungė prie Suvalkijos ginkluotų partizanų.
Antisovietinėje rezistencijoje greit iškilo, veikė įvairiausiais slapyvardžiais: Juodis, Skirmantas, Vytis, Arminas, Kęstutis, Skrajūnas, Daumantas. Būdamas įžvalgaus, šalto proto ir drąsus, pasižymėjo karinėse operacijose prieš sovietų karines pajėgas. 1946 m. lapkričio 1 d. gavo kapitono laipsnį. Lukša įsijungė į bendros partizanų vadovybės kūrimą, tai atitiko ir MGB slaptos operacijos tikslus. Jie tikėjosi suimti visą partizanų vadovybę ir ją likviduoti. Tačiau Lukša sugebėjo demaskuoti Erelio (J. Markulio) bendradarbiavimą su MGB ir taip išgelbėjo partizaninį judėjimą. Numatytas apygardų vadų suvažiavimas įvyko anksčiau ir įrodė Erelio išdavystę. Fiktyviai paskelbtoje vietoje siautėjo MGB daliniai. Dalis partizanų, nepatikėjusių išdavyste, žuvo, bet pagrindinės jėgos buvo išsaugotos.
1947 m. sausį Lukša buvo paskirtas Birutės rinktinės vadu, o 1947 m. gegužę su Jurgiu Krikščiūnu-Rimvydu pasiųstas į Lenkiją atkurti ryšių su VLIK‘u. Grįžęs iš Lenkijos vadovavo Birutės rinktinei, redagavo Laisvės žvalgą ir Kovos kelią. 1947 m. gruodžio 15 d. kaudamasis prasiveržė į Lenkiją kaip BDPS Prezidiumo įgaliotinis Vakaruose.
1947 m. pradžioje pasiekė Vakarus. Pabuvojęs Švedijoje ir Vakarų Vokietijoje, apsigyveno Prancūzijoje. Lukša ruošėsi grįžti į Lietuvą. Jo tikslas buvo gauti ginklų, informuoti užsienio žmones apie padėtį Lietuvoje. Tačiau gauti konkrečios pagalbos buvo labai sunku. 1948 m. liepos 9 d. dalyvavo Badene vykusiame pasitarime su VLIK‘o atstovais Lietuvos išlaisvinimo klausimu. 1949 m. spalio 14 d. paskirtas LLKS atstovu užsieniui ir LLKS visuomeninės dalies Politinio skyriaus viršininku, suteiktas kapitono laipsnis.
Gyvendamas Prancūzijoje išėjo prancūzų žvalgybos mokyklą, lankė ir amerikiečių žvalgų mokyklą Vokietijoje. Užsienyje paraše atsiminimų knygą „Partizanai už geležinės uždangos“. 1950 m. liepos 23 d. vedė, spalio 3 d. oro desantu grįžo į Lietuvą. Buvo išmesti ne ten, kur planavo, negalėjo rasti konteinerio su ginklais ir amunicija. Grįžęs į Lietuvą Juozas čia išbuvo lygiai metus. Žuvo 1951 m. rugsėjo 4 d. Veiverių valsčiuje prie Pažėrų kaimo. Jis buvo paskutinis, atkeliavęs iš Vakarų su parama Lietuvai. Juozo Lukšos mirtis buvo surežisuota MGB štabo. Klasta išdaviko Jono Kukausko buvo įviliotas į spąstus. Juozas Lukša buvo patriotas, vargęs, kentėjęs ir kovojęs dėl Tėvynės. Jis nusipelnė ir tuo, kad nuvežtu laišku Pijui XII ir kitokia medžiaga atskleidė pasaulio visuomenei apie sovietų terorą ir lietuvių tautos pasipriešinimą jam. Tragiškai susiklosčiusias Lietuvai sąlygas jis priėmė didvyriškai, palikdamas ateities kartoms savo pavyzdžio testamentą kaip kovoti už laisvę ir teisingumą.